Heinrich

Šyptelėjo jai žiūrėdamas į akis.
- Matyt iki šiol nepažinojai, mūsų,-patylėjo ir užbaigė.-elfų.

-matyt
~gustelejo peciais ir liudnai syptelejo~
-galbut todel kad jusiskiai vengia tokiu kaip as,patikek tu jei dar nezinai tai vargu ar ir noretum zinoti kas as istiesu esu
~pakele i ji gintarines akis~

Klausiamai žvilgtelėjo. Po to patylėjo. Primerkė akis.
- Na, kas gi?

-Vampyre
~susnabzdejo~
-tikriausiai dabar imsi manes vengti
~ironiskai syptelejo~

Žvilgtelėjo į ją. KIek laiko tuščiu žvilgsniu žiūrėjo į ją, o po to pasakė:
- Ne, bet nesuprantu kaip aš neatspėjau,-nusijuokė,-juk tai taip akvaizdu.

-kodel taip sakai?
~syptelejo~
-juk as taip stengiausi kad man sypsantis ar juokiantis nesimatytu mano ilciu
~draugiskai sypsojosi~

- Malonu susipažinti, Heinrich. Tikiuosi, kad atlkydai čia neveltui ir kad tau šis miestas tau patiks,- nusišypso.
*Pagalvoja, kad pirmą kartą mato tikrą klajoklį elfą ir truputį jį apžiūri, bet susipranta, kad taip nemandagu ir susigėdusi nuleidžia akis*

Šyptelėjo jai.
- Elfas gali skirti ne tik išore, bet ir vidumi.

Šypteli Renai.
- Ačiū,-pastebėjęs, kad ši nuleido akis, paklausė,-kas nutiko?

-sveika mazyle
~taria globejisku balsu ir silatai nusisypsotada kilstelejusi akis i Heinrich ji nuramina~
-nesijaudink,mielasis ir tokie kaip as turi siopkius tokius morales principus...vaiku as nelieciu,kad ir kaip bebutu man jie sventas reikalas
~syptelejo~

Linktelėjo ir nusišypsojo jai, bet nieko neatsakė.

- Ne, nieko.. Tik buvau labai nemandagiai į tave užsižiūrėjus... Atsiprašau tik aš pirmą kartą matau klajoklį elfą. Labai atsiprašau.

Padėjo ranką jai ant galvos.
- Nepykstu. Ir neatsipranšinėk. Žiūrėk kiek širdis geidžia,-šyptelėjo jai ir nukėlė ranką.

*Truputį paraudo, bet nusišypsojo ir tarė*
-Ačiū.
*Surimtėjo, nuleido galvą ir keistu žvilgsniu užsižiūrėjo į žemę.*

Šyptelėjo jai.

*Pakėlė veidą ir rimtai pradėjo kažką tyliai sakyti*
-Tu man kai ką primeni... Kai ką, ,-pakartoja vis dar rimtu veidu.

Pasuko 45 laipsnių kampu. Įdėmiai peržvelgė ją.
- Ką?

*Toliau tyliai kalbėjo, neaišku kam, bet vis dar rimtu veidu*
-Buvo toks žmogus...

Linktelėjo.
- Tęsk.

~nors ir suprato kad netinkamai elgiasi negalejo neisikisti taigi taisydamasi sukneles klostes tare~
-mazute jei nori kanors pasakyti kalbek garsiau
~nusisypsojo~

- Tas žmogus... Tas žmogus mirė nuo prakeiksmo!!! Jis bandė viską pakeisti, bet tai baigėsi jo mirtimi!!! Mua cha cha cha!!!!!

*Tada rankomis atsiremia į žemę, nustoja juoktis ir po truputį apsiramina*

Kreivai pasižiūri į Reną.
- Tau.. Viskas gerai?

~prieina ir uzdeda ranka jai ant peties~
-vaikeli ar gerai jautiesi?
~susirupinusi ziuri i mergaites veida~

*Atsikelia, pasitvarko rūbus, ramiai patraukai Allegros ranką ir surimtėjus taria*
-Ne... Man niekada nebus gerai. Tas prakeiksmas nepaliks ir manęs. Nepaliks.

Pasuko galvą.
- Nebijok. Tik perspėk žmones prieš susipažindama,-nusijuokė.

-taigi tu dar visai vaikas...kiek tau 10?12 metu?
~idemiai nuziuri~
-tau dar visas gyvenimas pries akis...pamatysi viskas bus gerai...tai daug geriau nei buti tuo kas esu as...